vežėtėlės

vežėtė̃lės sf. pl. (2) 1. žr. vežėčios 1: Mat seniau tos vežėtė̃lės mažos būdavo Sb. Jei kunigams vikariams reikia nuvažiuoti kur į atlaidus ar į svečius, nusiuntė zakristijoną – žiūrėk, jau jis ir atpleška į miestelį pasikinkęs sartąsias į ratus juodai nudažytomis vežėtėlėmis VŽ1904,17. 2. vežimėlis vaikui vežioti: Tos[e] vežėtėlės[e] vežiodavo ponaites Ppl.